vylingas

vylìngas, -a adj. (1) BŽ55, RŽ, DŽ, KŽ; L, LL264, Rtr, ŠT87, Vd, vilingas 1. viliojantis, patrauklus: Jos šypsena visai nevylinga, kaip moterų, norinčių patikti J.Mik. Nė vienas riterių nesiryžta kovoti su garsiuoju kariu, nors ir tokie vylingi gražiosios Elzės pažadai rš.

vylìnga n.: Mažyčiai klausėsi labai godžiai, nes visa tai buvo jiems nauja, kažkaip vylinga S.Zob. vylìngai adv. BŽ55: Vylìngai šypsotis NdŽ. Mergaitė pažvelgė vylingai sp. Ir ji vylingai man mirktelėjo rš. | Ir saksofonas gundomai, vylingai raitėsi prirūkyto kambario palubėje J.Mik.

2. apgaulus, su vyliumi: Vilingas karalius aiškinasi, kad jie (žemaičiai) jo nepriklausą ir jų suvaldyti jis negalįs V.Krėv. Gamta apdovanojo jį gražia išvaizda ir vylingu būdu A.Vien. Ei, šalin, vylingos mintys! Dainos lėkite lakiau! B.Sruog.Vylìngi prarakai Bru. Vylìnga laimė NdŽ. Išnyko kaip dūmai vylingi sapnai S.Nėr. | Pašepžioplė vilingoji (Barbula fallax) Mt.

vylìngai adv.: Daktaras vylingai ir klastingai lingavo galva rš.